2026-01-14

Aktuali Teismo nutartis

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (ESTT) 2025 m. gruodžio 18 d. priėmė prejudicinį sprendimą byloje C-769/23.Italijos teismas prašė išaiškinti, ar Direktyvos 2014/24/ES 67 straipsnio 2 dalis ir proporcingumo principas leidžia nustatyti nacionalinės teisės normas, kuriomis perkančiosioms organizacijoms draudžiama ekonomiškai naudingiausią pasiūlymą nustatyti remiantis vien tik kainos kriterijumi, net ir perkant paslaugas, kurioms būdingos standartinės savybės, kai bent pusę bendros jų vertės sudaro darbo sąnaudos, o skelbime apie pirkimą nustatyta, kad konkurso dalyvio siūloma nuolaida turi būti taikoma tik atlygiui už šias paslaugas ir dėl jos negali sumažėti šio konkurso dalyvio įdarbinamų darbuotojų darbo užmokestis.

Įvertinęs tai, kad ginčas šioje byloje kilo dėl Italijos Gynybos ministerijos šalies kariuomenės poreikiams tenkinti vykdyto paslaugų, daugiausia susijusių su krovos tvarkymo paslaugomis, pirkimu, pirmiausia ESTT pažymėjo, kad Direktyvos 2014/24/ES 67 straipsnio 2 dalies aiškinimas galimas su sąlyga, jog nacionalinis teismas patikrins, ar nebuvo pažeistas šios direktyvos 16 straipsnio 2 dalies ketvirtoje pastraipoje nustatytas reikalavimas, pagal kurį mišrių pirkimų, apimančių gynybos ar saugumo aspektus, atveju perkančiosios organizacijos sprendimo sudaryti vieną mišrią pirkimo sutartį negali lemti siekis išvengti Direktyvos 2014/24/ES ar Direktyvos 2009/81/EB taikymo.

ESTT pabrėžė, kad Direktyvos 2014/24/ES 67 straipsnio 2 dalies trečioje pastraipoje numatyta galimybė valstybėms narėms, perkeliant šios direktyvos nuostatas į nacionalinę teisę, nustatyti draudimą perkančiosioms organizacijoms ekonomiškai naudingiausią pasiūlymą nustatyti remiantis vien tik kainos kriterijumi. Ši galimybė gali būti taikoma, neatsižvelgiant į atitinkamos pirkimo sutarties ypatumus ar dalyką, t. y. nesiejant jos su konkrečių rūšių prekėmis ar paslaugomis, nenustatant jokių išimčių ar sąlygų, tokiu būdu suteikiant didelę diskreciją valstybėms narėms. Tai reiškia, kad valstybės narės nacionalinėje teisėje gali tiek nustatyti draudimą kai kurioms perkančiosioms organizacijoms kainą naudoti kaip vienintelį pasiūlymų vertinimo kriterijų, tiek nustatyti, kad vien tik šis pasiūlymų vertinimo kriterijus negali būti taikomas tam tikrų rūšių pirkimo sutarčių atveju.

Dėl proporcingumo principo ESTT akcentavo, kad toks draudimas būtų nesuderinamas su proporcingumo principu tuomet, jei dėl pirkimo objekto pobūdžio nebūtų įmanoma arba būtų neproporcingai sudėtinga nustatyti kitus pasiūlymų vertinimo kriterijus, leidžiančius objektyviai įvertinti ir palyginti tiekėjų pasiūlymų kokybinius skirtumus.

Šios bylos kontekste ESTT nurodė, kad Italijos įstatymų leidėjo įtvirtinta teisės norma, pagal kurią viešojo pirkimo sutartys dėl daug darbo jėgos reikalaujančių paslaugų (kurias teikiant darbo sąnaudos sudaro ne mažiau kaip 50 proc. visos pirkimo sutarties vertės), net jeigu joms būdingos standartinės savybės, turi būti skiriamos remiantis ekonomiškai naudingiausio pasiūlymo vertinimo kriterijumi, atsižvelgiant į geriausią kainos ir kokybės santykį, yra suderinama su šia direktyva ir proporcingumo principu, nepaisant to, kad ši nacionalinės teisės norma taikoma nesudėtingoms paslaugoms.

Atsakydamas į prejudicinį klausimą, ESTT konstatavo, kad Direktyvos 2014/24/ES 67 straipsnio 2 dalis ir proporcingumo principas nedraudžia nacionalinių teisės normų, pagal kurias draudžiama remtis kaina kaip vieninteliu pasiūlymų vertinimo kriterijumi, net ir įsigyjant standartines paslaugas, kurių bent pusę bendros jų vertės sudaro darbo sąnaudos. Šiuo aspektu nesvarbu, kad skelbime apie pirkimą buvo nustatyta, jog konkurso dalyvio siūloma nuolaida turi būti taikoma tik atlygiui už šias paslaugas ir dėl jos negali sumažėti šio konkurso dalyvio įdarbinamų darbuotojų darbo užmokestis.

Visą ESTT bylos santrauką rasite čia.