2025-10-13

Aktuali Teismo nutartis

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (ESTT) 2025 m. birželio 5 d. priėmė sprendimą byloje C‑82/24 Veolia Water Technologies ir kt., kurioje prašymą ESTT priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekė išsiaiškinti, ar skaidrumo ir lygiateisiškumo principai turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiamas toks nacionalinės teisės aiškinimas, pagal kurį nustatant pirkimo sutarties, kurios viena šalis yra konsorciumas, sudarytas iš įvairių ES valstybių narių tiekėjų, turinį sutarties vykdymo metu būtų galima reikalauti įvykdyti pareigą, kuri nėra aiškiai nustatyta nei toje pirkimo sutartyje, nei pirkimo dokumentuose, tačiau kyla iš nacionalinės teisės nuostatos, kuri taikytina šiai darbų pirkimo sutarčiai ne tiesiogiai, o taikant įstatymo analogiją.

Byla kilo iš ginčo tarp Lenkijos pirkimo vykdytojo ir konsorciumo, sudaryto iš ES valstybių narių tiekėjų, kuriam vadovavo Lenkijoje įsteigta bendrovė, kai vykdant nuotekų valymo įrenginių modernizavimo darbų sutartį pagal garantiją buvo pakeisti sugedę du rekuperatoriai, kurie vėliau pakartotinai sugedo, tačiau konsorciumas atsisakė juos remontuoti, motyvuodamas pasibaigusiu garantijos terminu. Atkreiptinas dėmesys, kad garantijos termino pratęsimo turinys nebuvo aiškiai nurodytas nei viešojo pirkimo dokumentuose, nei toje darbų pirkimo sutartyje. Darbų pirkimo sutartyje (garantiniame rašte) buvo aiškiai nustatyta 36 mėnesių trukmės garantija, prasidedanti nuo galutinio darbų atlikimo akto išdavimo, ir nurodyta, kad šiame garantiniame rašte neaptarti klausimai sprendžiami mutatis mutandis taikant atitinkamas nacionalinės teisės, ypač Civilinio kodekso, nuostatas. Pažymėtina, kad Civilinio kodekso nuostata, pagal kurią, kai garantija įgyvendinama per iš pradžių nustatytą terminą, „garantinis laikotarpis pradedamas skaičiuoti iš naujo nuo daikto be trūkumo pristatymo arba sutaisyto daikto grąžinimo dienos“, yra įtvirtinta toje Civilinio kodekso dalyje, kuri reglamentuoja pirkimo-pardavimo sutartis, taikomas vartojimo santykiams, tačiau normų formuluotės tiesiogiai nenurodo, kad į jų taikymo apimtį patektų ir tokios darbų pirkimo sutartys, kaip nagrinėjamos šioje byloje. Taigi minėta nuostata dėl garantijos termino nustatymo darbų pirkimo sutartims taikoma pagal analogiją, vadovaujantis nacionalinių teismų išaiškinimu, kuris prieštaringai vertinamas tiek nacionalinių teismų, tiek teisės mokslininkų.

Šios bylos kontekste paminėtina, kad dar 2016 m. ESTT konstatavo, kad lygiateisiškumo ir skaidrumo principai draudžia pašalinti tiekėją iš pirkimo procedūros dėl to, kad jis neįvykdė įpareigojimo, kuris nebuvo aiškiai nurodytas pirkimo dokumentuose ar nacionalinėje teisėje, o kilo tik iš teisės aiškinimo (C-27/15). Šiame sprendime ESTT papildė savo praktiką ir konstatavo, kad ir pirkimo sutarties vykdymo metu lygiateisiškumo ir skaidrumo principams prieštarauja toks nacionalinės sutarčių teisės aiškinimas, jeigu iš tokio aiškinimo kylantys įsipareigojimai nebuvo aiškiai nurodyti nei pirkimo dokumentuose, nei pirkimo sutartyje.

Be to, ESTT nurodė, kad garantijos trukmė ir jos pagrindinės įgyvendinimo sąlygos, atsižvelgiant į jų svarbą pirkimų dalyviams nustatant pateikiamų pasiūlymų finansines sąlygas, yra būtent tokios sąlygos, kurios turi būti iš anksto aiškiai apibrėžtos ir viešai paskelbtos dalyviams, kad šie, teikdami pasiūlymus, galėtų tiksliai suprasti teisines ir ekonomines sąlygas (pavyzdžiui, finansinę riziką), su kuriomis siejamas atitinkamas pirkimas ir jo pagrindu laimėtos pirkimo sutarties vykdymas. Todėl deramai informuotas ir įprastai rūpestingas pirkimo dalyvis, dalyvaudamas pirkimo procedūrose, turi žinoti jam galinčių tekti pareigų, vykdant atitinkamą pirkimo sutartį, apimtį ir galėti numatyti įvykus, dėl kurių tam tikrais atvejais garantijos laikotarpis gali būti pratęstas.

ESTT pažymėjo ir tai, kad jeigu būtų taikomas garantijos laikotarpis ar jos įgyvendinimo pagrindinės sąlygos, kurios aiškiai nenumatytos su atitinkamo pirkimo dokumentuose, darbų sutartyje, bet išplaukia iš šiai pirkimo sutarčiai netiesiogiai taikomų nuostatų, kurių turinys taikomas tik pagal analogiją vadovaujantis nacionalinės teisės išaiškinimu ar nacionalinės valdžios institucijų praktika, tai būtų ypač nepalanku kitoje valstybėje narėje įsisteigusiems pirkimo dalyviams. Iš tikrųjų šių dalyvių žinių apie nacionalinę teisę ir jos aiškinimą bei nacionalinių valdžios institucijų praktiką lygis negali būti prilyginamas nacionalinių dalyvių žinių lygiui. Šios bylos kontekste, ESTT suabejojo, ar nuoroda į nacionalinę teisę, kaip buvo nustatyta darbų pirkimo sutartyje (garantiniame rašte), leistų deramai informuotam ir įprastai rūpestingam pirkimo dalyviui konkurso etape pakankamai aiškiai nustatyti, kad garantijos įgyvendinimas per pradinį atitinkamoje pirkimo sutartyje numatytą terminą gali lemti naujo garantijos termino eigos pradžią, ar a fortiori (juo labiau) – numatyti pareigas, kurios jam gali tekti vykdant šią pirkimo sutartį.

ESTT priminė, kad tik nacionalinis teismas yra kompetentingas nustatyti ir vertinti pagrindinės bylos faktines aplinkybes, taip pat aiškinti ir taikyti nacionalinę teisę, ESTT turi pateikti nacionaliniam teismui ES teisės išaiškinimą, kurio gali prireikti sprendimui pagrindinėje byloje priimti, atsižvelgdamas į sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateiktą informaciją apie toje byloje taikytiną nacionalinę teisę ir šios bylos aplinkybes. Todėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi įsitikinti, atsižvelgdamas į visas reikšmingas pagrindinės bylos aplinkybes, visų pirma į tai, ar konsorciumui buvo pakankamai aišku ir pagrįstai numatoma, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamai pirkimo sutarčiai bus taikoma Civilinio kodekso atitinkama norma.

Atsakydamas į prejudicinį klausimą, ESTT konstatavo, kad Direktyvos 2004/17/EB 10 straipsnyje nurodytas vienodo požiūrio principas ir skaidrumo pareiga turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiama vadovaujantis teismų išaiškinimu, darbų pirkimo sutarčiai pagal analogiją taikyti garantiją pirkimo–pardavimo sutarčių srityje reglamentuojančias nacionalinės teisės nuostatas, kurių turinys aiškiai nenurodytas nei pirkimo dokumentuose, nei toje darbų pirkimo sutartyje, kai deramai informuotam ir įprastai rūpestingam dalyviui tokių nuostatų taikymas nėra pakankamai aiškus ir numatomas.