LAT nutartis dėl VPĮ normų, reglamentuojančių pasiūlymo atmetimą dėl per didelės, perkančiajai organizacijai nepriimtinos kainos

Data

2018 05 24

Įvertinimas
6
open-book-1428428_960_720.jpg

               Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – LAT) 2018 m. gegužės 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-40-969/2018 sprendė dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių pasiūlymo atmetimą dėl per didelės, perkančiajai organizacijai nepriimtinos kainos.

               Pirmosios instancijos teismas sutiko su ieškovės pozicija, kad Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras (toliau – atsakovė, perkančioji organizacija) tinkamai nepagrindė savo sprendimo atmesti ieškovės pasiūlymą dėl per didelės kainos, taip pažeisdama VPĮ 16 straipsnio 3 dalyje bei 41 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytą pareigą motyvuoti priimamus sprendimus ir 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą skaidrumo principą. Teismas pažymėjo, kad, kai pirkimui numatyta panaudoti lėšų suma neatskleidžiama pirkimo dokumentuose ir perkančioji organizacija atmeta tiekėjo pasiūlymą, remdamasi VPĮ 39 straipsnio 2 dalies 3 punktu, ji, kilus ginčui, privalo įrodyti, kad kaina yra per didelė ir jai nepriimtina.

               Lietuvos Apeliacinio teismo Teisėjų kolegija konstatavo, kad atsakovė, priešingai negu sprendė pirmosios instancijos teismas, tinkamai pagrindė savo sprendimą atmesti ieškovės pasiūlymą dėl per didelės kainos.

               Vienas pagrindinių ginčo šalių nesutarimo objektų nagrinėjamoje byloje – VPĮ 9 ir 39 straipsnių santykis.

               LAT dėl aukščiau paminėtų VPĮ normų konstatuota, kad maksimali planuojamos sudaryti viešojo pirkimo sutarties vertė kaip perkančiosios organizacijos poreikius ir galimybes atspindinti kategorija nustatoma pradinėje viešųjų pirkimų proceso stadijoje, o pirkimo vertė kaip pirkimo būdo ir teisinio reguliavimo laikymosi užtikrinimo priemonė (VPĮ 9 straipsnis) – jau vėlesnėje, prieš viešojo pirkimo procedūrų paskelbimą. Taigi šios kategorijos atskiros, jų reguliavimo ir taikymo tikslai skirtingi.

              Kasacinio teismo dėl pasiūlymų atmetimo dėl per didelės kainos išaiškinta, kad skaidrumo principo laikymasis per se (savaime) nesuponuoja būtinybės pirkimo dokumentuose atskleisti pirkimui skiriamų lėšų sumą; tiekėjo, kurio pasiūlymas atmetamas tuo pagrindu, kad jo pasiūlyta kaina yra per didelė ir perkančiajai organizacija nepriimtina (VPĮ 39 straipsnio 2 dalies 3 punktas), teisės užtikrinamos ne privalomu pirkimui skiriamos lėšų sumos atskleidimu pirkimo dokumentuose, bet jos nustatymu planuojant pirkimą ir perkančiajai organizacijai pagrindžiant tiekėjo pasiūlymo atmetimą VPĮ 39 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu; kai pirkimui numatyta panaudoti lėšų suma neatkleidžiama pirkimo dokumentuose, o perkančioji organizacija atmeta tiekėjo pasiūlymą remdamasi VPĮ 39 straipsnio 2 dalies 3 punktu, kilus ginčui, ji privalo įrodyti, kad kaina yra per didelė ir jai nepriimtina (CPK 178 straipsnis); VPĮ 39 straipsnio 2 dalies 3 punkto prasme per didele, perkančiajai organizacijai nepriimtina kaina, be kita ko, gali būti laikoma tokia pasiūlymo kaina, kuri yra didesnė nei perkančiosios organizacijos suplanuota pirkimui skirtina lėšų suma.

 Tokia kasacinio teismo pozicija yra pagrįsta vertinimu, kad Lietuvos įstatymų leidėjas, laikydamasis perkančiųjų organizacijų teisėtų veiksmų ir kruopštaus viešųjų pirkimų proceso organizavimo, įskaitant pirkimui skirtų lėšų planavimą, prezumpcijos, atskirai sureguliavo iš anksto nenumatytas situacijas, kai tiekėjai pateikia didesnės, nei planuota, kainos pasiūlymus. Jei perkančiosios organizacijos, iš anksto neišviešinusios savo finansinių galimybių, būtų absoliučiai ribojamos atmesti joms objektyviai nepriimtinų kainų pasiūlymus, viešojo pirkimo procedūrų organizavimas galėtų atsidurti neapibrėžtoje teisinėje situacijoje, kai tokių pasiūlymų de jure (teisiškai) negalima būtų atmesti, bet pirkėjas de facto (faktiškai) negalėtų sudaryti (įvykdyti) sandorio. Kita vertus, pozicija, kad per didelės kainos pasiūlymai gali būti teisėtai atmetami tik tokiu atveju, jei perkančiosios organizacijos tokią sąvoką aiškiai apibrėžė viešojo pirkimo dokumentuose, suponuotų VPĮ 39 straipsnio 2 dalies 3 punkto vertinimą (kvalifikavimą) kaip negyvos normos, nes VPĮ 39 straipsnio 2 dalies 2 punkte materializuoti skaidrumo ir tiekėjų lygiateisiškumo principai bet kokiu atveju perkančiąsias organizacijas įpareigoja atmesti išviešintų kriterijų neatitinkančius pasiūlymus. Taigi neliktų prasmės atskirai reglamentuoti per didelės kainos pasiūlymų atmetimo situacijas.

             Šiame kontekste LAT pažymėjo, jog VPĮ 39 straipsnio 2 dalies formuluotės imperatyvusis pobūdis suponuoja, kad perkančiosios organizacijos ne gali, o privalo atmesti per didelės kainos pasiūlymus. VPĮ neįtvirtinus reikalavimo pirkimo dokumentuose viešinti turimo biudžeto ar užsibrėžtų išlaidų ribų, tokie pasiūlymai atmetami ir tokiu atveju, kai perkančioji organizacija turi papildomų lėšų, kurias galėtų išleisti pakoregavusi ikiprocedūriniuose dokumentuose užfiksuotą pirkimui skirtą lėšų sumą.

              Atsižvelgiant į aukščiau nurodytą teisinį reguliavimą ir jo aiškinimo praktiką, LAT  konstatuoja:

              Tiekėjo pasiūlymas VPĮ 39 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu turi būti atmetamas, be kita ko, tais atvejais, kai remiantis tiekėjo pateiktu pasiūlymu apskaičiuota perkančiosios organizacijos pagal sutartį mokėtina lėšų suma (toliau – sutarties vertė) yra didesnė už perkančiosios organizacijos suplanuotą pirkimui skirtiną lėšų sumą (toliau – PSLS). VPĮ 39 straipsnio 2 dalies 3 punkto taikymas nepriklauso nuo to, kad pagal tiekėjo pasiūlytą įkainį ar dėl kitų potencialiai ateityje pasikeisiančių aplinkybių sutarties vertės iki jos įvykdymo pabaigos neįmanoma visiškai tiksliai apskaičiuoti.

               Perkančioji organizacija nuspręsti dėl PSLS nustatymo ir jos dydžio turi planuodama pirkimą, o jos valia turi būti aiškiai išreikšta perkančiosios organizacijos dokumentuose, parengtuose iki viešojo pirkimo procedūrų vykdymo stadijos, t. y. iki perkančiajai organizacijai paskelbiant apie pirkimą. Vėliau, viešojo pirkimo procedūrų vykdymo stadijoje, perkančioji organizacija negali keisti savo sprendimo dėl PSLS.

               Teisės aktuose PSLS apskaičiavimo tvarka nenustatyta. Todėl perkančioji organizacija gali apskaičiuoti PSLS remdamasi pirkimo vertės apskaičiavimo tvarka pagal VPĮ 9 straipsnio 1 dalį, taip pat kitais objektyviais duomenimis, pvz., turimais ištekliais, finansavimo šaltiniais, ankstesne perkamų paslaugų kaina, perkamų paslaugų poreikio prognozėmis ar kt. Tai reiškia, kad PSLS ir pirkimo vertė, apskaičiuota VPĮ 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, tik gali, tačiau neprivalo sutapti. Perkančiosios organizacijos apskaičiuota pirkimo vertė pagal VPĮ 9 straipsnį savaime neįrodo jos sprendimo dėl šios sumos, kaip PSLS, nustatymo.

               Tais atvejais, kai PSLS neatskleidžiama pirkimo dokumentuose, kilus ginčui dėl jos nustatymo fakto ir (ar) dydžio, yra taikytinos bendrosios CPK nustatytos įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės. Valios nustatyti PSLS išraiškos tinkamumas koreliuoja su šalims tenkančia įrodinėjimo našta, todėl jei iš iki viešojo pirkimo pradžios perkančiosios organizacijos parengtų dokumentų nėra visiškai aišku, ar (ir) kokia PSLS buvo nustatyta, būtent perkančioji organizacija turi įrodyti atitinkamą jos dydį.

              Visą LAT 2018 m. gegužės 21 d. nutartį skaitykite čia.